Lietuviškos sutartinės – tai ne tik unikalios, tačiau ir ypatingu žanru laikomos ir yra vienos seniausių lietuvių liaudies polifoninių dainų. Tai visiškai išskirtinio atlikimo muzikos žanras, kurio metu skamba ne tik keletos moterų ar jų grupės skirtingų melodijų atlikimas vienu metu. Unikalumas yra tame, kad tuo metu šiomis skirtingomis melodijomis, skirtingos moterys perteikia skirtingus dainų tekstus. O išskirtine sutartinių savybe laikomi sekundų ir disonansinių intervalų sąskambiai, kurie Europoje laikomi paradoksu.
Šių dainų tekstuose nėra darnaus tekstinio turinio ar apskritai daug žodžių. Jose gausu garsažodinių priedainių, archajiškų refrenų, kurių reikšmes šiandieninėje kalboje sunkiai galima nusakyti. Jos yra laikomos giesmėmis, taip išreiškiant pagarbą tam tikram muzikos žanrui. Be to, šios sutartinės neretai atliekamos drauge su tam tikrais šokio judesiais. Moterų atliekamoms giesmėms vyrai pritaria skirtingais muzikos instrumentais, tokiais kaip skudučiai, kanklės ar daudytės, taip išgaudami reikalingas melodijas.
Priklausomai nuo dainininkių skaičiaus, sutartinės yra skiriamos į dvejines, trejines ir keturines. Skirtumas tarp jų toks, kad porinėse sutartinėse skamba dvi skirtingos melodijos ir du skirtingi tekstai, atliekami vienu metu. O štai trejinės sutartinės atliekamos kiekvienai dainininkei įstojant paeiliui, vadinamuoju kanonu.
Tiesa, panašaus sąskambio ir specifikos kūrinių atlikimas yra aptinkamas ir kitose šalyse. Šios tradicinės sutartinės Lietuvoje atsirado dar prieš Lietuvos krikštą. Kurį laiką ši giedojimo tradicija buvo išnykusi, vėliau atgaivinta ir puoselėjama iki šių dienų. O 2010 metais senovinės lietuviškos sutartinės buvo įtrauktos į Unesco Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
Beje, kalbant apie šį tradicinį lietuviškąjį paveldą svarbu paminėti tai, kad jų paplitimas nėra apimantis visą šalies teritoriją. Tokio tipo muzikos reiškinys yra paplitęs išskirtinai Šiaurės Rytų Lietuvoje – Aukštaitijoje, apie Panevėžį, Biržus, Kupiškį.
Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami, paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.Sutinku
Lietuviškos sutartinės – tai ne tik unikalios, tačiau ir ypatingu žanru laikomos ir yra vienos seniausių lietuvių liaudies polifoninių dainų. Tai visiškai išskirtinio atlikimo muzikos žanras, kurio metu skamba ne tik keletos moterų ar jų grupės skirtingų melodijų atlikimas vienu metu. Unikalumas yra tame, kad tuo metu šiomis skirtingomis melodijomis, skirtingos moterys perteikia skirtingus dainų tekstus. O išskirtine sutartinių savybe laikomi sekundų ir disonansinių intervalų sąskambiai, kurie Europoje laikomi paradoksu.
Šių dainų tekstuose nėra darnaus tekstinio turinio ar apskritai daug žodžių. Jose gausu garsažodinių priedainių, archajiškų refrenų, kurių reikšmes šiandieninėje kalboje sunkiai galima nusakyti. Jos yra laikomos giesmėmis, taip išreiškiant pagarbą tam tikram muzikos žanrui. Be to, šios sutartinės neretai atliekamos drauge su tam tikrais šokio judesiais. Moterų atliekamoms giesmėms vyrai pritaria skirtingais muzikos instrumentais, tokiais kaip skudučiai, kanklės ar daudytės, taip išgaudami reikalingas melodijas.
Priklausomai nuo dainininkių skaičiaus, sutartinės yra skiriamos į dvejines, trejines ir keturines. Skirtumas tarp jų toks, kad porinėse sutartinėse skamba dvi skirtingos melodijos ir du skirtingi tekstai, atliekami vienu metu. O štai trejinės sutartinės atliekamos kiekvienai dainininkei įstojant paeiliui, vadinamuoju kanonu.
Tiesa, panašaus sąskambio ir specifikos kūrinių atlikimas yra aptinkamas ir kitose šalyse. Šios tradicinės sutartinės Lietuvoje atsirado dar prieš Lietuvos krikštą. Kurį laiką ši giedojimo tradicija buvo išnykusi, vėliau atgaivinta ir puoselėjama iki šių dienų. O 2010 metais senovinės lietuviškos sutartinės buvo įtrauktos į Unesco Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
Beje, kalbant apie šį tradicinį lietuviškąjį paveldą svarbu paminėti tai, kad jų paplitimas nėra apimantis visą šalies teritoriją. Tokio tipo muzikos reiškinys yra paplitęs išskirtinai Šiaurės Rytų Lietuvoje – Aukštaitijoje, apie Panevėžį, Biržus, Kupiškį.